Stevija ir diabetas
Valgymo metu mūsų organizmas padalija suvalgytą maistą į kelias medžiagas – baltymus, angliavandenius, riebalus. Suvartotos maistinės medžiagos suskaidomos taip, kad jas būtų galima panaudoti įvairioms organizmo funkcijoms palaikyti.
Maistas, kuriame gausu angliavandenių, pavyzdžiui, duona, makaronai, ryžiai, bulvės ir dribsniai, suvirškinami pirmiausia ir per žarnyną monosacharidų pavidalu patenka į kraują. Monosacharidai, tokie kaip gliukozė, yra pirmieji mūsų organizme, kuriuos galima suskaidyti, kad palyginti greitai padidėtų energijos kiekis.
Kad organizmas galėtų panaudoti gliukozę, ji turi prasiskverbti pro ląstelių membranas ir kraujotaką į organizmo ląsteles. Hormonas insulinas yra labai svarbus gliukozės apykaitos procesuose žmogaus organizme.
Insulinas – Langerhanso ląstelių (dar vadinamų beta ląstelėmis, ß) gaminamas kasos hormonas, kuris stimuliuoja mūsų organizmo ląsteles ir kraujotakos sistemos pagalba užtikrina cukraus cirkuliaciją organizme.
Jei mūsų organizmas negali tinkamai apdoroti gliukozės, ji kaupiasi kraujyje arba organizmas gliukozę panaudoja nepilnai, o tai lemia diabeto vystymąsi. Cukrinis diabetas yra liga, kuriai būdingas organizmo nesugebėjimas kontroliuoti cukraus kiekio kraujyje. Dėl cukraus kaupimosi kraujyje ląstelės žūva, dėl to negrįžtamai pažeidžiamos akys, inkstai, nervų sistema, širdies ir kraujagyslių sistema.
Yra dviejų tipų diabetas: 1 tipo arba nuo insulino priklausomas ir 2 tipo arba nuo insulino nepriklausomas. 1 tipo cukrinis diabetas pasireiškia 10-15% atvejų. Kasos ß ląstelės negamina pakankamai insulino (insulino trūkumas). Todėl nuo ligos diagnozavimo momento insuliną reikia leisti injekcijomis. Tai vienintelis būdas pašalinti insulino trūkumą. Dažniausiai šia liga serga vaikai ir jaunuoliai.
2 tipo cukrinis diabetas pasireiškia 85-90% atvejų. Insulino gamyba kasoje yra sutrikusi (per mažai ir per lėtai), o insulinas neveikia pakankamai efektyviai (atsparumas). Paprastai jis nustatomas žmonėms po 40 metų. 2 tipo cukrinis diabetas gydomas sveika ir reguliaria mityba, tinkama fizine veikla ir cukraus kiekį kraujyje mažinančiais vaistais. Kartais prireikia ir insulino injekcijų.
Būdingiausi 1 tipo diabeto simptomai yra troškulys, dažnas šlapinimasis, nuovargis ir nepagrįstas svorio kritimas. Pacientams, sergantiems 2 tipo cukriniu diabetu, minėtų simptomų gali nebūti.
Rizika susirgti 2 tipo cukriniu diabetu yra vyresniems nei 40 metų žmonėms, turintiems antsvorio arba jei buvo nustatytas diabetas šeimos nariams, turintiems aukštą kraujospūdį ir didelį riebalų procentą kraujyje. Tokiu atveju galite pabandyti kovoti su diabetu naudodamiesi natūralia terapija.
Sveikos gyvensenos patarimai
Vartokite mažiau angliavandenių turinčių produktų, tokių kaip duona, bulvės, perdirbti grūdai su aukštu glikemijos indeksu. Glikemijos indeksas parodo, kiek kiekvienas angliavandenių turintis produktas padidina cukraus kiekį kraujyje ir skatina insulino gamybą. Jis išreiškiamas procentais, palyginti su tam tikru standartu, dažniausiai: 10 g gliukozės laikoma 100 proc.
Vartokite maistinių balastinių medžiagų turinčius produktus, venkite „Užkandžių“ ir „Greito maisto“ tipo maisto, palaikykite aktyvų gyvenimo būdą. Svorio metimas gali padėti sergant 2 tipo diabetu. Fizinis aktyvumas padeda atsikratyti ne tik antsvorio, bet ir padidinti jautrumą insulinui. Rekomenduojama vartoti chromą, kuris padeda organizmui gliukozės apykaitoje.
Mityboje rekomenduojama vartoti vitaminus – B, C, E, D bei mineralines medžiagas – magnį ir cinką. Žmonėms, sergantiems cukriniu diabetu, dažnai trūksta pagrindinių maistinių medžiagų. Taip pat nereikėtų pamiršti ir natūralių priemonių, tokių kaip kepenų ir kasos funkcionavimas, kurį skatina kaktusinių šeimos augalas nopaleia (nopal).
Viena iš natūralių priemonių, galinčių pakeisti cukrų be jokio šalutinio poveikio, yra stevija. Šiuolaikinės technologijos leidžia pasiūlyti įvairius stevijos gaminius: sausus lapus, miltelius, sirupą, tabletes, kurie tinka gėrimų saldinimui ir maisto ruošimui bei konservavimui.
Stevijos istorija
Vietiniai Paragvajaus gyventojai, indėnai Guarani ir jų kaimynai, šimtmečius naudojo stevijos augalus žaliosioms ir gydomosioms arbatoms saldinti. Pirmieji Europos atstovai, susipažinę su stevijos augalu, buvo ispanai XVI amžiuje.
Tik 1887 m. daktaras Moises S. Bertoni savo moksliniame darbe apie Paragvajaus augalus pirmą kartą oficialiai aprašė steviją. Jau 1908 metais dėl augalo savybių plačiai paplito stevijos auginimas.
1931 m. prancūzų mokslininkai stevijoje atrado steviosidą ir rebaudiosidą, kurie iš esmės ir suteikia stevijai saldumo.
Antrojo pasaulinio karo metais Sąjungininkų aljansas iškėlė klausimą dėl stevijos naudojimo vietoj cukraus, kurio tuo metu labai trūko. Tačiau to meto technologijos neleido pagaminti didelių kiekių stevijos turinčių preparatų.
1955 metais buvo išleista pirmoji mokslinė publikacija apie steviją, kurioje buvo analizuojama augalo struktūra ir savybės.
1970–1971 m. Japonijoje dėl draudimų naudoti dirbtinius saldiklius išpopuliarėjo stevija, pradėta pramoninė stevijos gamyba.
1980 m. Brazilija oficialiai leido naudoti steviją maiste;
1985 m. Kinija oficialiai leido naudoti steviją maiste;
1981 m. stevija jau pasiekė 41% Japonijoje naudojamų saldiklių kiekio, o tai sudaro apie 50 tonų stevijos ekstrakto per metus.
2008 metais JAV oficialiai leista naudoti pagrindinę stevijos lapų medžiagą - rebaudiosidą A kaip maisto priedą.
2009 m. Prancūzijoje rebaudiosidas A buvo oficialiai leistas vartoti maiste.
Šiandien stevija praktiškai visame pasaulyje naudojama kaip maisto saldiklis.
Stevijos auginimas
Stevija yra daugiametis žalias augalas, priklausantis astrinių šeimai. Šiai šeimai priklauso tokie augalai kaip kiaulpienės, saulėgrąžos, cikorijos ir daugelis kitų. Iš viso yra daugiau nei 240 stevijos veislių, tačiau šiandien plačiai auginama tik viena veislė. Stevijos turtas yra saldūs lapai, kuriuose yra tokių medžiagų kaip steviosidas ir rebaudiozidas A (REB A). Šios dvi medžiagos yra maždaug 300 kartų saldesnės už cukrų, nesukelia ėduonies ir beveik neturi kalorijų.
Augalui būdingi ilgi, lancetiški lapai (5 cm ilgio ir 2 cm pločio), kurie auga priešingose pusėse. Gamtoje augalas gali pasiekti 40-80 cm aukštį, kultivuojant augalas gali siekti iki 1 metro aukščio.
Stevija šiuo metu auginama įvairiuose pasaulio regionuose, įskaitant Aziją, Indiją, Šiaurės ir Pietų Ameriką, Europą. Gamtoje augalas randamas tik Paragvajuje, Brazilijoje.Stevijai auginti ir kultivuoti reikia atitinkamų sąlygų: saulės, kritulių, agrotechninių įgūdžių ir didelio fosfatų kiekio dirvoje. Augalas nepakenčia šalnų, todėl augintojo dėmesys ypač reikalingas regionuose, kur būna šalnų.
Stevijos augalas yra stiebas su lapais 2-5 cm virš žemės. Derlių galima nuimti 3-4 kartus per metus, iš vieno hektaro sodinukų galima gauti apie 100-200 kg stevijos lapų. Komerciniais tikslais augalas auginamas vidutiniškai 6 metus. Steviją galima dauginti vegetatyviniu būdu ūgliais ir sėklomis. Vieno metro aukščio augalui sausų lapų svoris gali būti nuo 15 iki 35 g. Kita vertus, dėl stevijos augalo savybių – karščio, atsparumo šviesai, pH stabilumo ir rūgimo procesų nebuvimo, augintojai gali sutaupyti sandėliavimo ir transportavimo išlaidų, neprarasdami auksinių augalo savybių.
Po surinkimo stiebeliai su lapais nuplaunami ir džiovinami saulėje arba šilto oro srovėje, o vėliau apdorojami, kad būtų gauti įvairių rūšių stevijos produktai.